Problemos

https://www.zurnalai.vu.lt/problemos/lt/issue/view/2938

Pasirodė ilgai lauktas 107 Problemų numeris. Valio!

https://www.zurnalai.vu.lt/problemos/issue/view/2847

2025 m. gegužės 29 d. Evaldui Nekrašui būtų sukakę 80 metų.

Publikuota 2024-12-23

2024
Problemos
Priedas

https://www.zurnalai.vu.lt/problemos/issue/view/2581

https://www.zurnalai.vu.lt/problemos/issue/view/2537

Recenzijos

Problemos, 2024, vol. 106, pp. 213–222
https://www.zurnalai.vu.lt/problemos/article/view/37327/35170

Živilė Pabijutaitė
Vilniaus universitetas

Pranciškus Gricius
Oksfordo universitetas, Vilniaus universiteta

Alius Jaskelevičius
Vilniaus universitetas

Aristotelis apie galimybę ir būtinybę: Apie aiškinimą ir Apie dangų fragmentai

Pristatome dviejų Aristotelio veikalų – Apieaiškinimą (lot. De interpretatione,sen. gr. Περὶ Ἑρμηνείας) ir Apiedangų (lot. De caelo, sen. gr. Περὶ οὐρανοῦ) – fragmentus, Aliaus Jaskelevičiaus išverstus iš senosios graikų į lietuvių kalbą. Šie fragmentai besidomintiems modaline logika ir jos istorija svarbūs bent dėl poros priežasčių. Aristotelio veikalo Apieaiškinimą devintasis skyrius sulaukė gausaus tyrėjų dėmesio dėl jame aptinkamų šiuolai-kinėje analitinėje filosofijoje reikšmingos atsitiktinių teiginių apie ateitį problemos ištakų. Ši problema – tai klausimas, ar ir kokią teisingumo reikšmę galime priskirti būsimojo laiko teiginiams, kurie nėra nei būtini, nei neįmanomi ir išreiškia informaciją apie vien tik galimai įvyksiančius įvykius.

Problemos, 2024, vol. 106, pp. 201–212

https://www.zurnalai.vu.lt/problemos/article/view/37326/35168

Adomas Šulcas
Vilniaus universiteto Filosofijos institutas
E. paštas: [email protected]
ORCID https://orcid.org/0009-0006-3557-4188

Nutylėtos J. M. E. McTaggarto paradokso prielaidos: įtaka analitinei laiko filosofijai

Santrauka. Straipsnyje nagrinėjamos McTaggarto paradokso interpretacijos, atsiradusios XX ir XXI a. anali-tinės laiko filosofijos diskurse. Teigiama, jog tradicinė paradokso interpretacija, aiškinanti, jog metafizika šiam paradoksui nebūtina, yra nepagrįsta, tačiau ji yra itin reikšminga analitinės laiko filosofijos vystymuisi. Siekiant pagrįsti šią poziciją, analizuojami McTaggarto darbai bei remiamasi R. Ingthorssono veikalu McTaggart’s Paradox, siekiant parodyti paradokso autoriaus intenciją. Teigiama, jog, priėmus McTaggarto metafizines prielaidas, paradokso interpretavimo laukas sumažėja, tačiau daugelis problemų, dėl kurių dažnai kritikuojamas samprotavimas, bei nemaža dalis analitinėje laiko filosofijoje atsiradusių nesutarimų yra nesunkiai išsprendžia-mi. Daroma išvada, jog McTaggarto paradokso interpretavimas įtraukiant metafizines prielaidas ne tik padaro samprotavimą daug aiškesnį, bet kartu parodo metafizikos svarbą analitinei laiko filosofijai.
Pagrindiniai žodžiai: J. M. E. McTaggartas, paradoksas, metafizika, analitinė laiko filosofija

The Hidden Metaphysics of J. M. E. McTaggart’s Paradox: Influence on The Analytic Philosophy of Time

Abstract
This paper discusses the various interpretations of McTaggart’s paradox that have been proposed throughout the 20th and the 21st centuries. It is argued that the traditional interpretation of McTaggart’s para-dox, one which states that no metaphysical assumptions are required, is unfounded, but is nevertheless vital to the development of the analytic philosophy of time. To support such a position, various works of McTaggart and R. Ingthorsson are cited, aiming to show the intention of the creator of the paradox. It is argued that if McTaggart’s metaphysical premises are accepted, the potential number of interpretations gets narrowed down; however, it is also shown that many of the critiques and discussions arising from the analytic philosophy of time’s discourse can be relatively easily resolved. It is thus concluded that an interpretation of McTaggart’s paradox that includes his metaphysical premises not only makes the paradox itself less ambiguous, but it also shows the importance of metaphysics to the analytic philosophy of time.
Keywords: McTaggart, paradox, metaphysics, analytic philosophy of time

Problemos, 2024, vol. 106, pp. 147–158
https://www.zurnalai.vu.lt/problemos/article/view/35303/35160

Mercedes Rivero-Obra
University Carlos III de Madrid (UC3M), Spain
Email [email protected]
ORCID https://orcid.org/000-0001-5614-7720

Misunderstandings and Difficulties in Making Sense of the Action

Abstract
Traditionally, intelligibility is associated with rationality. It is also associated with the meaning and understanding of the agent’s actions when interacting in a context. What is proposed in this work is an analysis – at the moment in which the agent is interacting – of what happens when intelligibility and meaning are decoupled. It causes a person’s actions to be misunderstood or misinterpreted by others. It is even possible that the same person will not understand, later, why she has acted the way she has. The explanation proposed is that this link is broken when the action process, made up of the three stages of action, is not developed correctly. This results in misunderstandings that, because they are directly related to the action, I have called misunderstandings within agency. The analysis of this kind of misunderstanding could be essential to under-standing the conflicts that arise in the communicative act and mutual understanding.
Keywords: agency, intelligibility, meaning-giving, rationality, misunderstanding

Nesusipratimai ir keblumai suprantant veiksmą

Santrauka
Tradiciškai inteligibilumas siejamas su racionalumu. Jis taip pat siejamas su prasme bei veikėjo veiksmų suvokimu, kuomet veikėjas sąveikauja konkrečiame kontekste. Šiame straipsnyje analizuojama, kas vyksta tais veikėjo sąveikavimo atvejais, kai inteligibilumas ir prasmė yra atsiejami vienas nuo kito. Dėl šio atsiejimo kiti asmenys klaidingai supranta ar klaidingai interpretuoja asmens veiksmus. Netgi įmanoma, kad ir pats asmuo vėliau nesuvoks, kodėl jis veikė būtent tokiu būdu. Siūlomas paaiškinimas, kad šis ryšys nutraukiamas, kuomet veiksmo procesas, sudarytas iš trijų veiksmo etapų, nėra taisyklingai plėtojamas. Tada kyla nesusipratimų, kurie, būdami tiesiogiai susiję su veiksmu, straipsnyje įvardijami agentiškumo nesusipra-timais. Šios rūšies nesusipratimų tyrimas gali būti gyvybiškai svarbus, siekiant suprasti konfliktus, kylančius komunikacijos veiksme bei ieškant abipusio supratimo.
Pagrindiniai žodžiai: agentiškumas, inteligibilumas, prasmės suteikimas, racionalumas, nesusipratimas

Problemos, 2024, vol. 106, pp. 80–94
https://www.zurnalai.vu.lt/problemos/article/view/35518/35149

Liangxin Sun
School of Philosophy
ZheJiang University, China
Email: [email protected]
ORCID: https://orcid.org/009-0009-4047-1521

Plato’s Theory of Mimesis in the Cratylus: from Ideal Language to Ordinary Language

Abstract
This article reinterprets the theory of mimesis in the Cratylus, exploring how language functions as an image that imitates its objects. Contrary to prevailing studies contending that Socrates fails to reconcile natural-ism and conventionalism, this article argues that Socrates proposes a form of naturalism that acknowledges the role of convention. This naturalism reveals that human language has a dual nature by demonstrating the relation between images and originals. Through instrumentalism and sound-symbolism, Socrates envisions language as an ideal instrument for imitating the Forms of things, whereas the difference between images and originals leads to inevitable falsehood in the establishment and use of ordinary language. The real purpose of the theory of mimesis is to defend the possibility of knowledge and language by opposing the sophists’ doctrine of flux.
Keywords: Plato, Cratylus, thetheory of mimesis, correctness of speech, Conventionalism

Platono mimezės teorija dialoge Kratilas: nuo idealios kalbos prie kasdienės kalbos

Santrauka
Šis straipsnis naujai interpretuoja mimezės teoriją, pateiktą Platono dialoge Kratilas, tirdamas, kaip kalba veikia kaip atvaizdas, mėgdžiojantis savo objektus. Skirtingai nei didžioji dauguma tyrimų, tei-giančių, kad Sokratui nepavyksta suderinti natūralizmo ir konvencionalizmo, šis straipsnis teigia, kad Sokrato pasiūlyta natūralizmo forma pripažįsta susitarimo vaidmenį. Natūralizmas, parodydamas santykį tarp atvaizdų ir originalų, atskleidžia, kad žmonių kalba yra dvilypio pobūdžio. Per instrumentalizmą ir garso simbolizmą Sokratas įsivaizduoja kalbą kaip tobulą instrumentą daiktų formoms imituoti, o skirtumas tarp atvaizdų ir originalų neišvengiamai veda prie klaidų formuojant ir vartojant kasdienę kalbą. Tikrasis mimezės teorijos tikslas yra apginti pažinimo ir kalbos galimybę, oponuojant sofistų tėkmės doktrinai.
Pagrindiniai žodžiai: Platonas, Kratilas, mimezė kalbos taisyklingumas, konvencionalizmas

www.zurnalai.vu.lt

Problemos, 2024, vol. 106, pp. 66–79
https://www.zurnalai.vu.lt/probl.../article/view/34069/35147

Andrés Ortigosa Peña
University of Sevilla, Spain
Email [email protected]
ORCID: https://orcid.org/0000-0002-4223-0299

Magnetic Somnambulism in Context. Hegel’s Criticism of Kluge on Hypnosis
Abstract
This paper aims to explore Hegel’s conception of hypnosis, which he considers a pathological state. Much of the literature on Hegel’s views on hypnosis suggests that his conception is influenced by the Marquis de Puységur, the discoverer of this phenomenon. However, this paper explores the possibility that Hegel’s conception of hypnosis originates from the mesmerist Kluge. To show this, we analyse Hegel’s critique of hypnosis, which aligns more closely with Kluge’s proposal on hypnosis than that of Marquis de Puységur.
Keywords: animal magnetism, feeling soul, hypnosis, psychopathology, subjective spirit

Magnetinio somnambulizmo tyrinėjimai: Hegelio kritika Klugės hipnozės sampratai

Santrauka
Šiame straipsnyje siekiama ištirti Hegelio hipnozės, kurią jis laiko patologine būsena, suvokimą. Didžioji dalis literatūros, tyrinėjusios Hegelio požiūrį į hipnozę, teigia, kad jo suvokimą paveikė Markizas de Puységuras, hipnozės reiškinio atradėjas. Tačiau šiame straipsnyje tyrinėjama galimybė, kad Hegelio hipnozės suvokimas kyla iš mesmeristo Klugės darbų. Siekdami tai atskleisti, ištirsime Hegelio hipnozės kritiką, kuri daug tiksliau derinasi su Klugės teiginiais apie hipnozę nei su Markizo de Puységuro hipnozės interpretacija.
Pagrindiniai žodžiai: gyvūnų magnetizmas, jaučianti siela, hipnozė, psichopatologija, subjektyvi dvasia

Problemos, 2024, vol. 106, pp. 52–65

Gonzalo Bustamante Kuschel

Universidad Adolfo Ibáñez, Chile
Email [email protected]
ORCID: https://orcid.org/0000-0002-0886-5960

Hobbes and Kant: Materialism and Rhetoric

Abstract
This article examines the subtle nuances of Hobbes’s and Kant’s perspectives on rhetoric and mate-rialism, contextualising them within the broader framework of political philosophy. Despite both philosophers being critics of rhetoric, their approaches exhibit notable divergences. Hobbes, who advocated for monarchy, criticized rhetoric from the perspective of a materialist anthropology influenced by Lucretius. However, he paradoxically employed rhetorical strategies in his new scientia civilis. Despite critiquing both Lucretian materialism and rhetoric, Kant incorporated certain rhetorical elements compatible with his philosophical framework, particularly in relation to Epicureanism. This study analyses their interpretations of paradiastoleand the implications for the political thought. The argument is that both thinkers, in seeking a rational foundation for the political order, anchor their notions of rationality in Epicurean materialism, by reconfiguring rhetorical elements to suit their respective philosophies. The article elucidates Kant’s republican proclivities and his aspiration to maximize the citizens’ autonomy, which contrasts with Hobbes’s monarchical orientation. This research contributes to a more nuanced understanding of the early modern political thought and its relevance to the contemporary republican and democratic theory.
Keywords: Rhetoric, Materialism, Hobbes, Kant, Epicureanism

Hobbes’as ir Kantas: materializmas ir retorika

Santrauka
Šiame straipsnyje tiriami subtilūs Hobbes’o ir Kanto požiūrių į retoriką ir materializmą skirtumai, žvelgiant į juos platesniame politinės filosofijos kontekste. Nors abu šie filosofai buvo retorikos kritikai, tarp jų požiūrių išryškėja esminių skirtumų. Hobbes’as, būdamas monarchijos šalininkas, paveiktas Lukrecijaus, kritikavo retoriką iš materialistinės, antropologijos perspektyvos. Paradoksalu, tačiau jis pasitelkė retorines strategijas savo naujajame scientia civilis. Kantas, nors ir kritikuodamas tiek Lukrecijaus materializmą, tiek ir retoriką, į savo filosofijos perspektyvą integravo kai kuriuos suderinamus retorinius elementus, visų pirma susijusius su epikūrizmo tradicija. Šiame straipsnyje tiriama, kaip du aptariamieji filosofai traktuoja paradias-tole ir kokias pasekmes jų interpretacija turi jų politinei minčiai. Iškeliamas argumentas, kad abu mąstytojai, ieškodami racionalaus pamato politinei tvarkai, savąjį racionalumo sąvokos interpretavimą įtvirtina epikūrie-tiškame materializme, perkonfigūruodami retorinius elementus taip, kaip būtų patogu jų filosofijai. Straipsnyje išsiaiškinama, kad Kantas yra linkęs į respublikoniškas politines pažiūras; jis siekia kuo labiau padidinti piliečių autonomiją. Tai kategoriškai skiriasi nuo Hobbes’o orientacijos į monarchinę valdymo struktūrą. Šis tyrimas prisideda prie labiau niuansuoto suvokimo apie ankstyvąją Naujųjų laikų politinę mintį bei jos aktualumą šiuolaikinei respublikoniškai bei demokratinei teorijai.
Pagrindiniai žodžiai: retorika, materializmas, T. Hobbes’as, I. Kantas, epikūrizmas

https://www.zurnalai.vu.lt/problemos/article/view/37320/35145

Problemos, 2024, vol. 106, pp. 22–35
https://www.zurnalai.vu.lt/problemos/article/view/35769/35141

Lianchong Deng
School of Philosophy
Zhejiang University, China
Email [email protected]
ORCID https://orcid.org/0009-0000-8700-2196

Aristotle and the Problem of Universal Accessibility in Leisure
Abstract.
Leisure is both a necessary precondition for, and the ultimate purpose of, human activities. As such, it is commonly understood as a state of contemplation practiced for its own sake. However, this view raises a problem regarding its universal accessibility. Aristotle’s ethical and political theories demand leisure as a universally embraced way of life, while contemplative leisure appears impractical for common people. There are broadly two approaches to fix this problem: (a) distinguishing leisure of two sorts, and (b) expanding the semantic scope of contemplation. Nevertheless, they both come with certain limitations. I propose redefining leisure as a moral-psychological concept aligned with the allegedly hexis-state of the soul. This redefinition pre-sents leisure as a basic human condition, offering a possible solution to the problem of its universal accessibility.
Keywords: Aristotle, Leisure, Soul, Moral psychology

Aristotelis ir laisvalaikio visuotinio prieinamumo problema
Santrauka.
Laisvalaikis yra ne tik žmogiškųjų veiklų būtinoji sąlyga, bet ir galutinis jų tikslas. Jis įprastai suvokiamas kaip savitikslė kontempliacijos būsena. Tačiau toks požiūris iškelia klausimą apie visuotinį laisva-laikio prieinamumą. Aristotelio etinės ir politinės teorijos reikalauja, kad laisvalaikis būtų laikomas visuotinai praktikuojamu gyvenimo būdu, tačiau paprastiems žmonėms kontempliatyvusis laisvalaikis atrodo nepraktiškas. Šią problemą galima spręsti iš esmės dviem požiūriais: (a) laisvalaikyje įžvelgiant dvi rūšis arba (b) praplečiant semantinę laisvalaikio sąvokos aprėptį. Tačiau abu šie požiūriai susiduria su tam tikromis problemomis. Siūlau naujai apibrėžti laisvalaikį kaip moralinę-psichologinę sąvoką, derančią su prielaidaujama sielos hexis būsena. Pagal tokį apibrėžimą laisvalaikis būtų traktuojamas kaip kertinė žmogiškoji būklė, atverianti galimybę spręsti visuotinio laisvalaikio prieinamumo problemą.
Pagrindiniai žodžiai: Aristotelis, laisvalaikis, siela, moralės psichologija

www.zurnalai.vu.lt