Fibonacci

Įdomus paveiksliukas apie tai, kaip artimi draugai veikia mūsų savijautą. Kai žmogus neturi artimų draugų, depresijos simptomų rizika didėja, nes trūksta palaikymo, saugumo jausmo ir žmonių, su kuriais galima pasidalyti sunkumais. Tačiau per didelis draugų skaičius taip pat gali didinti riziką.

Kaip čia taip? 🙂

Mažiausias depresijos simptomų lygis siejamas su maždaug penkiais artimais ryšiais — žmonėmis, su kuriais palaikomi gilūs, patikimi ir kokybiški santykiai.

Kai nėra artimų ryšių ir socialinio palaikymo, žmogus gali jaustis izoliuotas. Tačiau kai ryšių per daug, jie praranda kokybę ir gylį, tampa paviršutiniški. Artimi santykiai reikalauja laiko, dėmesio ir emocinės energijos, todėl per didelis jų skaičius apsunkina galimybę juos palaikyti gilius ir kokybiškus.

Tas pats principas galioja ir socialinėms veikloms. Jos gali papildyti artimus ryšius, nes suteikia galimybių bendrauti ir kurti palaikymą. Pavyzdžiui, keli artimi draugai ir viena socialinė veikla gali būti panašiai naudingi kaip penki artimi draugai. Tačiau šie dalykai nėra neribotai sudedami: kai draugų ar veiklų per daug, žmogui pritrūksta laiko ir emocinės energijos palaikyti kokybiškus ryšius. Todėl socialinis palaikymas silpnėja, o ryšiai tampa paviršutiniškesni.

Na, o optimalus teigiamas socialinių ryšių poveikis priklauso ir nuo lyties: moterims jis dažniausiai siejamas su kiek daugiau nei penkiais artimais žmonėmis, o vyrams — su kiek mažiau nei penkiais.

Įdomi socialinė–energetinė komunikacija, padedanti palaikyti optimalų mūsų smegenų sistemos balansą.

Vienas iš galimų biologinių paaiškinimų, kodėl draugystės veikia teigiamai, yra β-endorfinai. Artimas socialinis kontaktas, juokas, bendros veiklos, prisilietimas, dainavimas ar kitos socialinės patirtys gali aktyvinti endorfinų sistemą. Tai mažina stresą, gerina nuotaiką, stiprina pasitikėjimo ir ryšio jausmą, todėl draugystės gali veikti kaip natūrali apsauga nuo depresijos, vienišumo ir psichologinio išsekimo.

Tačiau draugysčių kūrimas ir palaikymas kainuoja daug laiko ir pastangų. Jeigu draugystės turi padėti sumažinti depresiją ir ligas, jos turi būti sukurtos gerokai anksčiau, nei jų prireikia

Laisvė

Daugelyje didžiųjų filosofinių mokymų ir religinių tradicijų viena iš kertinių temų yra vidinė laisvė – žmogaus pastanga išsilaisvinti iš pasaulio, kūno, troškimų ir socialinių sąlygotumų apribojimų.

Kai kuriose tradicijose ši įtampa tarp vidinės laisvės ir žemiškų prisirišimų tampa beveik centrine gyvenimo užduotimi: žmogaus kelias suprantamas kaip nuolatinės pastangos peržengti automatiškus impulsus, baimes ir priklausomybes, siekiant išsivaduoti iš žemiškų sąlygotumų.

Tačiau čia atsiranda labai įdomus klausimas: o kas būtų, jeigu žmogui būtų suteikta beveik visiška išorinė laisvė? Jeigu jis galėtų daryti tai, ką nori, keliauti ten, kur nori, bendrauti su kuo nori, jeigu nereikėtų pinigų, nebūtų atstumų, kūnas nepavargtų, o pasaulis neberibotų jo pasirinkimų? Kaip žmogus elgtųsi tokioje aplinkoje? Ar jis iš tikrųjų taptų laisvesnis?

Naujas Albert-László Barabási ir bendraautorių darbas (1) „Žmonių mobilumas metavisatoje atkartoja fizinio pasaulio judėjimo paternus“ padeda atskleisti, kaip žmogus elgtųsi gavęs visišką laisvę.

Šiame tyrime metavisata tampa savotiška žmogaus elgesio laboratorija – erdve, kurioje beveik išnyksta atstumai, kūno nuovargis ir judėjimo kaina. Kadangi panirus į virtualią realybę smegenys ją suvokią kaip tikrą erdvę, toks tyrimas leidžia stebėti, kaip žmogus elgiasi tada, kai išorinės ribos panaikinamos, tačiau vidiniai paternai vis tiek išlieka.

Tyrime buvo analizuojamas labai didelis duomenų kiekis: apie 164 tūkst. vartotojų, daugiau nei 251 mln. judėjimo įrašų ir apie 90 tūkst. prieinamų virtualių lokacijų.

Tačiau rezultatai parodė paradoksalų dalyką: net ir tada, kai žmogui panaikinami fizinio pasaulio ribojimai, jo elgesys išlieka labai panašus į fizinio pasaulio elgesio paternus. Vidutinis vartotojas aplankė tik 18 vietų – mažiau nei 0,1% visos virtualios erdvės. Net aktyviausias vartotojas aplankė apie 3 tūkst. vietų, tai yra tik apie 3% visos erdvės.

Dar įdomiau tai, kad žmonės daugiau nei 90% savo laiko praleido vos trijose–penkiose vietose, o apie 82% atvejų grįždavo į jau anksčiau aplankytas vietas.

Tai reiškia, kad net turėdamas galimybę laisvai judėti po beveik neribotą skaitmeninę aplinką, žmogus vis tiek linkęs apsiriboti nedideliu pažįstamų vietų ratu.

Kai atsiranda beveik visiška judėjimo laisvė, žmogus nebūtinai pradeda tyrinėti daugiau. Priešingai – jis vis dažniau ima paklusti minios logikai. Jis eina ne ten, kur jam pačiam įdomu, o ten, kur jau eina kiti.

Tyrime matyti, kad vos 1% populiariausių virtualių žemės sklypų pritraukė apie 94% visų lankytojų. Vadinasi, net tariamai laisvoje erdvėje dėmesys pasiskirsto ne tolygiai, o susitelkia aplink kelis dominuojančius traukos centrus.

-
Todėl net gavęs visišką laisvę rinktis ir veikti, žmogaus protas kaip matome neišsilaisvina – jis tik dar aiškiau parodo, kokios stiprios yra jo vidinės ribos, kaip stipriai mūsų sprendimus kausto vidiniai paternai.

Žmogus ne visada pasirenka savarankiškai; dažnai jis grįžta prie sau įprastų elgesio modelių. Susidūrę su beribiu galimybių pasauliu, mes vis tiek esame linkę jį įsprausti į savo vidinius rėmus – į tokią formą, kurią galėtume suprasti, valdyti ir kontroliuoti.

Paprastai sakant, išorinių galimybių trūkumas ne visada yra pagrindinė priežastis, kodėl žmogus nejuda toliau. Dažnai mus labiausiai riboja vidinės ribos, kurios laiko mus mūsų pačių įsitikinimų rėmuose.

Mes bijome laisvės ir nežinomybės, todėl net tada, kai žmogui suteikiama visapusiška laisvė, smegenys bando ją įrėminti per išankstinius nusistatymus, įpročius ir pažįstamus elgesio modelius.

Todėl kur beeitume ir kur bekeliautume, mes visada projektuojame į išorę savo vidines ribas.

Išvada paprasta: pasaulis, kuris mus supa, yra daug platesnis ir atviresnis, nei mums atrodo. Jis suteikia daugybę galimybių, bet mes patys ant jo uždedame savo vidinio pasaulio trafaretą ir taip susimodeliuojame savo vietą jame.

Seni požiūriai stabdo inovacijas

Labai įdomus reiškinys: jaunas, dar mažiau institucinių įpročių suformuotas protas dažnai gali pasiūlyti revoliucines idėjas. Tuo tarpu kuo žmogus ilgiau veikia akademinėje sistemoje, tuo labiau mažėja paradigmas keičiančio naujumo potencialas ir stiprėja panirimas į savo krypties vienpusiškumą.

Jauni mokslininkai dažniau padaro proveržius – tai patvirtinta duomenimis apie 12 500 000 tyrėjų per 60 metų.

Didelio masto analizė, publikuota žurnale „Science“ (1), parodė: kuo ilgiau mokslininkas yra profesijoje, tuo mažesnė tikimybė, kad jo darbas iš esmės pakeis visą sritį ir padarys proveržį.

Pradedantieji tyrėjai dažniau kuria vadinamąjį „ardomąjį“ mokslą – tokį, kuris ankstesnius darbus paverčia mažiau aktualiais arba net pasenusiais. Kitaip tariant, jų idėjos ir įžvalgos dažniau pasiūlo sprendimus, kurie yra gilesni, tikslesni ir sumažina senesnių požiūrių poreikį.

Tuo tarpu patyrę mokslininkai geriau derina jau egzistuojančias idėjas: sistemina seniai žinomus faktus, plečia literatūros kiekį, kuria naujas interpretacijas, tačiau rečiau pasiūlo tokias inovatyvias perspektyvas, kurios galėtų iš esmės pakeisti pačią sritį.

Tokia specializacija lemia, kad su kiekvienais mokslinės karjeros metais darosi vis sunkiau pamatyti naujas kryptis ir sukurti atradimus, kuris iš esmės pakeistų sritį. Pagal šį kriterijų tikimybė patekti tarp 10 % labiausiai inovatyvių darbų nuosekliai mažėja kiekvienais karjeros metais. Tai matoma visose disciplinose.

Įdomus pastebėjimas yra ir tai, kad pirmieji mokslinės karjeros metai – ta aplinka, informacija, straipsniai ir idėjos, iš kurių buvo semiamasi žinių – dažnai tampa pagrindu visai likusiai karjerai. Mokslininkai ir toliau remiasi bei cituoja tuos pačius pirminius savo mokslo šaltinius, nors pati paradigma per tą laiką jau gali būti reikšmingai pažengusi į priekį.

Išanalizavę daugiau kaip 190 000 tyrėjų grupių, autoriai nustatė: jeigu pagrindinis straipsnio autorius būdavo jaunas mokslininkas, darbas dažniau rėmėsi naujesniais šaltiniais. Jeigu pagrindinis autorius būdavo vyresnis mokslininkas, straipsnyje dažniau buvo remiamasi senesne literatūra.

Su amžiumi mokslininkai tampa mažiau įnovatyvūs, o pati mokslo bendruomenė sensta. Todėl visa sistema pamažu pasislenka į senų idėjų įtvirtinimą, o ne į naujų gimimą.

Visas šis kognityvinis mechanizmas formuoja ir socialinius ryšius, ir vertinimo kriterijus. Vyresni mokslininkai dažnai užima aukštesnes pareigas, sprendžia, kas laikoma teisinga, o kas – ne, lemia, kokie projektai finansuojami, kokie straipsniai publikuojami ir kokia kryptimi juda „mokslinė tiesa“.

Todėl, viena vertus, tokia sistema padeda išlaikyti stabilumą ir tęstinumą. Kita vertus, ji gali stabdyti naujas idėjas. Dėl to naujos paradigmos dažnai ateina bangomis — tada, kai pasitraukia senoji karta ir atsiranda vietos naujam požiūriui.

O visa problema tuose pačiuose sąmonės mechanizmuose: kai susiformuoja vidinė patirties struktūra(2), kuri nusako žmogaus pasaulio matymą, vėliau ji stagnuoja, ir žmogus visą likusį gyvenimą tik atkartoja tuos pačius suvokimo principus.

„Sėkmė gimdo sėkmę, nesėkmė gimdo nesėkmę.“

Erikas Eriksonas – vienas žymiausių ir dažniausiai cituojamų psichologų, vienas iš raidos psichologijos pradininkų.

Paprastas, intuityviai lengvai suprantamas pastebėjimas, tačiau už jo slypi sudėtingas koduojantis neuromechanizmas.

Nauji santykiai – ar tikrai nauja pradžia?

Žmogaus sąmonė nuo pirmųjų gyvenimo dienų formuoja pasaulio pažinimo modelius — vidinius „antspaudus“, pagal kuriuos vėliau interpretuojame save, kitus žmones, santykius ir aplinką. Be įgimtų tendencijų, vienas svarbiausių mus formuojančių veiksnių yra ankstyvoji santykių aplinka: tėvai, šeima, emocinė atmosfera ir jų tarpusavio dinamika.

Būtent ši dinamika (1,2) suformuoja pirminius suvokimo, komunikacijos ir sąveikos paternus. Smegenims jie tampa savotišku etalonu — vidine sistema, pagal kurią žmogus vėliau vertina, kas yra normalu, saugu, pavojinga, priimtina ar atstumiama. Nuo šios ankstyvos patirties kokybės priklauso, kokį pasaulio ir santykių modelį žmogus susikuria.

Vėlesniuose gyvenimo etapuose sąmonė ir smegenys naują informaciją apie save, kitus žmones ir santykius linkusios filtruoti pagal jau susiformavusius modelius.

Taip vyksta todėl, kad pažįstamus modelius smegenims apdoroti lengviau — tam reikia mažiau energijos. Kai aplinka atitinka vidinį modelį, smegenys veikia ekonomiškiau. Tačiau nauja, neįprasta sąveika reikalauja persitvarkymo, naujų interpretacijų ir naujų elgesio atsakų, todėl gali būti jaučiama kaip įtampa ar nesaugumas.

Pavyzdžiui, jeigu šeimoje buvo daug barnių, pykčio, streso, neištikimybės ar nepagarbos, tokia dinamika gali tapti vidiniu modeliu, pagal kurį žmogus nesąmoningai orientuojasi gyvenime. Net destruktyvus santykių paternas smegenims gali atrodyti „pažįstamas“ ir todėl energetiškai patogesnis ir saugesnis.

Jeigu toks žmogus vėliau patenka į visiškai kitokią aplinką — be apgavysčių, smurto, nuolatinio konflikto ar streso — jo smegenys gali bandyti grįžti prie ankstesnės būsenos, nes nauja dinamika reikalauja didesnės adaptacijos. Todėl adekvatesnė ir konstruktyvesnė aplinka iš pradžių gali būti jaučiama ne kaip ramybė, o kaip nepažįstama ir kelianti vidinį stresą.

---
Šią pasikartojančios vidinės santykių dinamikos idėją gerai iliustruoja vienas pirmųjų tokio pobūdžio ilgalaikių tyrimų (3): aštuonerius metus stebėjus 554 žmones pastebėta, kad partnerio pakeitimas savaime nepakeičia vidinės santykių dinamikos. Pasibaigus medaus mėnesio fazei, naujuose santykiuose dažnai vėl atsikartoja ankstesni sąveikos ir emocinio reagavimo paternai.

Tai reiškia, kad žmogui gali atrodyti: „paliksiu šį partnerį, išeisiu iš šios aplinkos, pradėsiu viską iš naujo, ir mano gyvenimas pasikeis.“ Tačiau vidiniai santykių modeliai lieka tie patys, ir nauja aplinka ilgainiui pradedama interpretuoti per seną vidinę struktūrą. Žmogus gali pakeisti partnerį, miestą, draugus ar gyvenimo aplinkybes, bet jeigu nepasikeičia jo vidinis santykių „žemėlapis“, jis vėl atkuria vidinę dinamiką.

Tyrimo autoriai pažymėjo, kad nauja meilė iš pradžių atrodo kitokia, nes santykiai dar nėra iki galo įtraukti į kasdienybės spaudimą: buitį, atsakomybes, konfliktus, nuovargį, vaikų priežiūrą ar finansinius rūpesčius. Tačiau kai pirminis susižavėjimas išblėsta, daugelis santykių aspektų vėl tampa panašūs į ankstesnius. Kitaip tariant, medaus mėnesio fazė sukuria naujumo įspūdį, bet gilesni žmogaus sąveikos paternai išlieka stabilūs.

Dėl to žmogus gali nesąmoningai formuoti savo elgesį taip, kad vėl atsidurtų prie senų įpročių, senų ryšių ar panašių santykių scenarijų. Kai elgesys atitinka seną vidinį modelį, smegenys gali tai suvokti kaip „teisingą“ arba pažįstamą kryptį, o atlygio sistema gali sustiprinti tokį pasirinkimą. Žmogus gali jausti palengvėjimą ar net pasitenkinimą, nors sąmoningai nesupranta, kodėl vėl renkasi tai, kas jam kenkia.

Todėl žmogus gali ilgą laiką kartoti panašią vidinę ir išorinę santykių dinamiką, net jeigu pats nesupranta, kodėl taip elgiasi. Net patirdamas stresą, nesėkmes ar skausmingus santykius, jis vis tiek grįžta prie to, kas jo smegenims yra pažįstama. Ne todėl, kad tai objektyviai gera, o todėl, kad tai atitinka seniai susiformavusį vidinį pasaulio ir santykių modelį, o smegenims toks modelis garantuoja resursų ekonomiją.

Todėl tikra „nauja pradžia“ prasideda ne tada, kai pakeičiame partnerį ar aplinką, o tada, kai pradedame keisti pačią vidinę struktūrą, per kurią suvokiame santykius, save ir kitą žmogų. Kitaip naujas žmogus gali tapti tik nauja scena senam paternui pasikartoti.

Projekcijos

Prognozavimas, arba ateities įvykių numatymas, yra viena iš bazinių gyvybės funkcijų. Nuo pirmųjų vienaląsčių organizmų iki žmogaus sąmonės gyvos sistemos turėjo gebėti ne tik reaguoti į aplinką, bet ir iš anksto numatyti galimus pokyčius, pavojus bei prisitaikymo kryptis.

Kitaip tariant, organizmas nuolat kuria galimų ateities scenarijų projekcijas ir pagal jas optimizuoja savo veiksmus.

Tačiau prognozavimas nevyksta tuščioje vietoje. Jis visada remiasi ankstesniais modeliais — patirties kategorijomis, kurios veikia kaip orientyrai. Šios kategorijos padeda organizmui naviguoti pasaulyje, panašiai kaip šturmanas padeda laivui judėti per sudėtingus vandenis. Tačiau skirtingai nei šturmanas, kuris gali pakeisti žemėlapį, žmogus dažnai net nežino, kad jo vidinis žemėlapis egzistuoja.

Šį procesą galima įsivaizduoti kaip nuoseklių plokštumų sistemą. Kiekviena plokštuma salyginai tam tikras gyvenimo etapą. Šio etapo negalima aprašyti griežtai ir statiškai, nes žmogaus raida yra dinamiškas, netiesinis procesas. Vis dėlto kiekviename etape aktyvuojasi tam tikri fiziologiniai, psichologiniai ir socialiniai procesai: lytinis brendimas, kaulų sistemos formavimasis, emocinės savireguliacijos raida, socialinių ryšių kūrimasis ir panašiai.

Kiekviename etape žmogus fiksuoja patirtį. Ši patirtis nėra tik prisiminimų suma — ji formuoja reakcijų, suvokimo ir pasirinkimų klasterius. Vėliau šie klasteriai tampa pagrindu kitam gyvenimo etapui.

Pavyzdžiui, vaikas, išmokęs vaikščioti, nebesimoko šio proceso iš naujo kiekviename kitame etape. Panašiai žmogus, užaugęs aplinkoje, kur artimieji buvo nenuspėjami, gali suaugęs sunkiai pasitikėti net ir stabiliais, patikimais žmonėmis — ne dėl logikos, o dėl to, kad jo projekcijų sistema nenumato tokios galimybės. Ankstesnė patirtis tampa stabilia struktūra, ant kurios formuojasi nauji gebėjimai.

Evoliuciniu požiūriu tai yra optimalu: viena patirtis užsirašo ant kitos ir tampa tolimesnių patirčių projekcija. Taip kiekvienas naujas etapas remiasi ankstesniais paternų, ryšių ir kategorijų sluoksniais.

Todėl dabartinis žmogaus pasirinkimų laukas nėra visiškai atsitiktinis. Jis didžiąja dalimi priklauso nuo to, kokios patirties struktūros buvo suformuotos ankstesniuose etapuose. Žmogaus ateities galimybė pasirinkti ir veikti, dažnai priklauso nuo to, kokias kategorijas, patirtis ir ryšius jis jau turi savo vidinėje projekcijų sistemoje.

Jeigu tam tikra informacija nepatenka į žmogaus jau turimą ateities projekcijos lauką, ji gali būti sunkiau integruojama, ignoruojama arba kelti vidinę įtampą. Tokiu atveju nauja patirtis konfliktuoja su ankstesniais modeliais, kurie iki tol organizavo žmogaus suvokimą ir pasirinkimus. Tai paaiškina, kodėl žmonės kartais atmeta akivaizdžiai gerą galimybę — ne dėl racionalaus sprendimo, o dėl to, kad ji tiesiog „neatitinka" į jų vidinę projekcijų struktūrą.

Būtent todėl psichologijoje tokia svarbi vaikystė ir pirmieji patirties metai. Ankstyvosios patirtys tampa ne tik praeities prisiminimais, bet ir ateities projekcijų pamatu. Pakeitus pirminius taškus, ryšius ir kategorijas, keičiasi ir jų projekcija į vėlesnius gyvenimo procesus.

Ir čia slypi svarbiausias dalykas: žmogus nesirenka ateities iš begalinio galimybių lauko — jis renkasi iš to, kokia yra jo vidinė struktūra. Keisti ateitį — reiškia keisti vidinę struktūrą.

Ar tu tikrai matai katę?

Šiuolaikiniame neuromoksle ilgą laiką vyravo idėja, kad žmogus pasaulį supranta „iš apačios į viršų“. Tai reiškia, kad smegenys pirmiausia surenka atskiras jutimines detales, o tik po to iš jų sudaro bendrą vaizdą. Pavyzdžiui, manyta, kad pamatę katę pirmiausia pastebime jos formą, spalvą ar judesius, išgirstame miaukimą, atpažįstame ūsus ir letenas, ir tik tada suprantame: „tai katė“.

Toks požiūris ilgą laiką dominavo psichologijoje ir neuromoksle. Buvo manoma, kad smegenys pirmiausia pasyviai priima informaciją iš aplinkos, ją analizuoja, sujungia į vieną vaizdą, o tada priskiria tam tikrai kategorijai. Kitaip tariant, kategorizacija buvo laikoma paskutiniu suvokimo žingsniu.

Tačiau naujausi neuromokslo tyrimai(1) meta rimtą iššūkį ilgą laiką dominavusiam suvokimo modeliui. Lisa Barrett kartu su Earl K. Miller, analizuodamos naujausius smegenų tyrimus, neuroanatominius duomenis ir smegenų jungčių struktūrą, pateikia išvadą, kuri iš esmės keičia supratimą apie tai, kaip žmogaus smegenys suvokia pasaulį.

Smegenys nėra pasyvus pasaulio „skaitytuvas“. Jos veikia kaip prognozuojanti, energiją taupanti biologinė sistema, kurios pagrindinis tikslas nėra tiesiog reaguoti į pasaulį, o kuo efektyviau iš anksto numatyti būsimus įvykius ir paruošti organizmą veiksmui.

Šiame modelyje smegenys nuolat kuria prognozes apie tai, ką žmogus greičiausiai pamatys, išgirs ar patirs. Todėl suvokimas prasideda ne nuo jutiminių signalų surinkimo, bet nuo iš anksto suformuotų prognozių. Tai reiškia, kad smegenys pirmiausia generuoja galimas pasaulio interpretacijas, o tik po to tikrina, kiek gaunami jutiminiai signalai atitinka šias prognozes.

Kitaip tariant, žmogus ne pirmiausia pamato katę ir tik tada supranta, kad tai katė. Atvirkščiai — smegenys jau būna suformavusios „katės hipotezę“, kuri organizuoja tolimesnį jutiminės informacijos apdorojimą.

Žmogui gali atrodyti, kad jis pats tiesiog atpažino katę, tačiau smegenys dar prieš sąmoningą suvokimą jau būna suformavusios galimą katės vaizdą, su ja susijusius pojūčius, ankstesnius prisiminimus ir lūkesčius, kurie padeda greičiau interpretuoti gaunamą informaciją.

Tokio veikimo priežastis yra labai praktiška: energijos taupymas. Smegenys yra vienas energetiškai brangiausių žmogaus organų. Nors jos sudaro tik nedidelę kūno masės dalį, jos sunaudoja didžiulį kiekį energijos. Todėl evoliuciškai daug efektyviau yra prognozuoti pasaulį, nei kiekvieną kartą viską analizuoti nuo nulio. Prognozavimas leidžia sumažinti neapibrėžtumą ir sumažinti informacijos apdorojimo kainą.

Labai svarbus šio modelio aspektas yra tai, kad didžioji dalis signalų smegenyse teka ne iš periferijos (regos, jutos, klausos) į centrą, kaip buvo manyta tradiciškai, bet iš aukštesnių smegenų sričių atgal į jutimines sistemas.

Lisa Barrett ir Miller remiasi neuroanatominiais duomenimis, rodančiais, kad dauguma jungčių smegenų žievėje yra centro–periferijos krypties jungtys, o ne tik iš periferijos į centrą.

Pavyzdžiui, pirminėje regos žievėje apie 90% sinapsių yra susijusios su grįžtamuoju (feedback) signalų srautu iš kitų smegenų sričių, o ne su tiesioginiais signalais iš akių.

T. y. 90% jungčių struktūros yra susijusios su mūsų vidinių modelių projekcija į išorinius įvykius, ir tik apie 10% sudaro išorinė sensorinė informacija, ateinanti iš periferijos. Praktiškai mes gyvename ir matome savo vidinio pasaulio projekciją, ant kurios „užsideda“ išoriniai signalai.

Tuomet kyla klausimas — kiek realybės mes iš tiesų matome? Kyla ir kitas klausimas: ar mes apskritai matome realybę tiesiogiai, jei net iš išorės ateinantys signalai yra filtruojami jau egzistuojančios vidinės signalų struktūros?

---

Toks veikimo principas turi didžiulį evoliucinį pranašumą. Jei smegenys turėtų kiekvieną akimirką pilnai apdoroti visą sensorinę informaciją nuo nulio, reakcijos būtų pernelyg lėtos ir energetiškai labai brangios.

Pavyzdžiui, žmogus negalėtų laiku sureaguoti į pavojų ar greitai koordinuoti veiksmų. Prognozuojanti sistema leidžia veikti iš anksto. Ji leidžia organizmui pasiruošti dar prieš įvykstant pačiam įvykiui.

Todėl ši teorija iš esmės keičia suvokimo sampratą. Smegenys nėra objektyvus realybės veidrodis. Jos yra aktyvi biologinė sistema, kuri nuolat konstruoja tikėtiną realybės versiją pagal ankstesnę patirtį, kūno būseną, emocinį kontekstą ir energetinius poreikius.

Tai reiškia, kad mūsų patiriama realybė yra ne tiesioginis pasaulio atspindys, bet dinamiškai kuriamas prognozuojantis modelis, skirtas efektyviai reguliuoti organizmo energiją ir padidinti išlikimo galimybes.

T. y. mes visą laiką gyvename savo prognozuojamame kategorijų pasaulyje, kuris mums pasiūlo pasirinkimus, optimaliausius mūsų energijos sąnaudų kontekste. Nors mums atrodo, kad sąmoningai renkamės, nes sąmoningai suvokėme vienus ar kitus dalykus, iš tikrųjų smegenys jau būna kategorizavusios pasirinkimą taip, kad jis kuo efektyviau taupytų mūsų energijos sąnaudas.

Šis požiūris iš esmės keičia supratimą apie žmogaus smegenis, emocijas ir suvokimą. Smegenys nebelaikomos pasyviu pasaulio „stebėtoju“ — jos suprantamos kaip aktyvi prognozavimo sistema, kuri nuolat bando numatyti aplinką ir paruošti organizmą veiksmui. Emocijos, mintys ir pojūčiai tampa ne atskiromis funkcijomis, o bendros kūno reguliavimo sistemos dalimi.

Žmogus blogai jaučiasi ne tik todėl, kad yra „blogos nuotaikos“, bet ir todėl, kad jo sąmonės modelis neatitinka prognozuojamų įvykių, todėl jis išgyvena vidinį konfliktą ir vidinį pasaulio paveikslo perstatymą.

Tokie sutrikimai kaip nerimas, depresija ar lėtinis skausmas gali būti suprantami kaip netikslūs smegenų prognozavimo modeliai, o vadinamasis „cheminis disbalansas“ gali būti šių procesų pasekmė.

Tai keičia ir patį sąmoningumo supratimą. Kai žmogus, nuraminęs protą, stebi savo kūną ir aplinką manydamas, kad tai daro visiškai sąmoningai, iš tikrųjų jo elgesį ir mąstymą jau organizuoja gilesnės sąmonės struktūros, kurios nukreipia suvokimą ir elgesį taip, kad organizmas kuo efektyviau taupytų energiją, nors žmogus mano, kad jis užsiima sąmoningumo praktikomis pats.

Todėl ne mes pirmiausia pamatome ir tada pasirenkame. Greičiausiai pasirinkimas jau būna iš anksto suformuotas smegenų prognozių ir kategorizavimo procesų, o sąmonei jis pateikiamas taip, tarsi tai būtų visiškai savarankiškas ir sąmoningas sprendimas.

Ar kūnas tikrai saugo traumą?

Per pastarąjį dešimtmetį labai išpopuliarėjo idėja, kad „kūnas saugo traumą“. Ji lengvai suprantama ir patraukli – atrodo, kad sunkios patirtys tarsi „įsirašo“ į kūną ir ten lieka kaip randai, net jei mes jų sąmoningai nebeprisimename.

Tačiau naujausi neuromoksliniai tyrimai(1) rodo, kad tai ne visai taip. Tai labiau metafora nei tikras biologinis procesas. Kūnas pats traumos „nekaupia“ kaip kažkokių objektų. Vietoje to, smegenys nuolat iš naujo atkuria tas būsenas – per savo interpretacijas, prognozes ir reakcijas.

Kitaip tariant, problema ne tame, kad trauma kažkur „užstrigo kūne“, o tame, kad smegenys išmoko pasaulį matyti per grėsmės filtrą ir tai kartoja. Dėl to žmogus vėl ir vėl patiria panašias reakcijas, net jei reali situacija jau kitokia.

Mūsų smegenys nėra vien „sandėlis“, kuriame kaupiamos patirtys – jos veikia kaip nuolat veikiantis prognozavimo variklis.

Žmogus nuolat gyvena informacijos sraute: per smegenis prateka milžiniški kiekiai signalų iš aplinkos, kūno ir minčių. Todėl smegenys nėra pasyvi sistema – tai dinaminis tinklas, kuris nuolat keičiasi, persitvarko, integruoja informaciją ir remdamasis ja bando numatyti, kas vyks toliau.

Neuroniniai tinklai nuolat juda tarp skirtingų būsenų – tai leidžia mums prisitaikyti prie situacijų, mokytis ir reaguoti lanksčiai. Šis nuolatinis, daugiasluoksnis judėjimas vadinamas metastabilumu.

Kai ši sistema veikia optimaliai, atsiranda vadinamoji „tekėjimo“ būsena – kai žmogus natūraliai įsitraukia į veiklą, jaučia aiškumą, vientisumą ir vidinį stabilumą net esant pokyčiams. Tai nuolatinė dinaminė adaptacija.

Traumos metu šis srauto balansas sutrinka. Pasikeičia smegenų srautų valdymas, jis susiaurėja ir fragmentuojasi. Kai įvyksta stiprus sukrėtimas, smegenys labai giliai „išmoksta“ vieną pagrindinę taisyklę – pasaulis yra pavojingas. Nuo to momento jos pradeda veikti per šį filtrą.

Anksčiau sistema buvo lanksti – galėjo įvertinti situaciją, keisti reakcijas, prisitaikyti. Po traumos ji tarsi susiaurėja ir pereina į vieną pagrindinį režimą – saugotis. Smegenys pradeda nuolat tikėtis grėsmės, net ir tada, kai jos realiai nėra.

Smegenys sukuria uždarą reakcijų prognozės ratą. Iš pradžių smegenys prognozuoja pavojų, kūnas į tai sureaguoja įtampa ar nerimu, o smegenys šią kūno reakciją priima kaip įrodymą, kad pavojus tikras. Ir kuo dažniau tai kartojasi, tuo stipresnis tampa šis uždaras ratas.

Smegenų tyrimai rodo(1), kad potrauminio streso sutrikimo metu neuroniniai tinklai tampa hiper-sinchronizuoti: dominuoja pasikartojantys ciklai tarp migdolinio kūno, hipokampo ir medialinės prefrontalinės žievės. Signalų variabilumas mažėja, jungtys sustingsta, o smegenų dinaminių būsenų įvairovė susiaurėja.

Sistema tarsi „užstringa“ ir pradeda pati save palaikyti uždarame cikle. Ji nebeieško naujų paaiškinimų, nebesikeičia, o vis kartoja tą patį modelį. Dėl to žmogus patiria tas pačias reakcijas vėl ir vėl, net jei aplinka jau pasikeitė.

Todėl psichinės sveikatos atkūrimas nėra „užslopintų emocijų išlaisvinimas“, o dinaminės pusiausvyros atkūrimas – gebėjimo judėti per skirtingas būsenas susigrąžinimas.

Kad būtų galima „atrišti“ uždarą žiedinę sistemą, reikia pasiūlyti platesnį ir saugesnį kontekstą, kuriame žmogus galėtų vėl saugiai išmokti kitokių reakcijų. Per patirtį jos pamažu įsitvirtina, silpnėja susiformavę vidiniai ryšiai ir atsiranda galimybė juos perorganizuoti, taip atstatant integralią pusiausvyrą.

---

Ouroboras – uždaros, save palaikančios sistemos simbolis, kai priežastis ir pasekmė susilieja į vieną, sukurdamos nuolat save atkartojantį ciklą.

Psichikos sveikata jau trečius metus iš eilės įvardijama kaip didžiausia sveikatos problema, ir ši tendencija toliau stiprėja.

Vidutiniškai 45 % žmonių daugiau nei 30 šalių ją įvardija kaip pagrindinį iššūkį, aplenkiant tokias ligas kaip vėžys, širdies kraujagyslių ligos ar nutukimas.

Dar svarbiau tai, kad sparčiai auga streso lygis. Net 59 % žmonių per pastaruosius metus patyrė momentus, kai stresas buvo toks didelis, kad jie nebesugebėjo susitvarkyti, o 31 % tai patyrė ne vieną kartą.

Didžiausią spaudimą patiria jaunimas. 72 % Z kartos atstovų bent kartą per metus buvo būsenoje, kai dėl streso nebesugebėjo funkcionuoti, o 40 % tai išgyvena pakartotinai.

Tai rodo, kad dabartiniai sprendimų modeliai tampa nebeefektyvūs – jie ne tik nesugeba spręsti problemos, bet ir nepasiūlo veiksmingų būdų jai valdyti. Reikalingas fundamentalus paradigmos pokytis. Jei nuolat darai tą patį ir negauni rezultato, logiška, kad reikia keisti tai, ką darai.

Kai aplinkui atsirado tiek daug „sąmoningų“ žmonių, kurie teigia kontroliuojantys visą savo gyvenimą ir kad jų gyvenime niekas nevyksta be jų leidimo, pagalvojau – pažiūrėsiu, kiek ir ką jie iš tikrųjų kontroliuoja.

Ne mintis, nes mintys jau yra rezultatas, o paprasčiausias reakcijas ląstelės lygmeniu. Pasidarė įdomu, kiek joje vyksta reakcijų. Sąžiningai – galvojau, kad jų yra gerokai mažiau 🙂

Pasirodo, vienoje ląstelėje per sekundę gali vykti milijonai biocheminių reakcijų.

Pavyzdžiui, katalazė – vienas efektyviausių fermentų – per sekundę gali suskaidyti daugiau nei 2,8 milijono vandenilio peroksido molekulių į vandenį ir deguonį. Ir tai vyksta nuolat, nes vandenilio peroksidas yra toksiškas šalutinis produktas, kurį reikia akimirksniu neutralizuoti.

Tuo pat metu karboanhidrazė kraujyje paverčia anglies dioksidą į bikarbonatą maždaug 600 000 reakcijų per sekundę greičiu.

Žinant, kad žmogaus kūne yra apie 30 trilijonų ląstelių, pagalvojau – sutikęs paklausiu, kaip jie visą tai kontroliuoja 😄