Lithuania Jewish Cemetery Project

Linkuvos žydų bendruomenės istorija siekia XVIII amžių. Žydai miestelyje apsigyveno XVIII a. pradžioje, o iki 1750 metų sudarė beveik pusę Linkuvos gyventojų ir jau turėjo medinę sinagogą bei kapines – pagrindines bendruomenei funkcionuoti reikalingas institucijas. 1923 metų surašymo duomenimis, Linkuvoje gyveno 625 žydai, kurie vertėsi prekyba, amatais ir žemdirbyste. Šiandien vienas šios bendruomenės istorijos liudytojų yra išlikusios žydų kapinės.

Oficialiai Kultūros paveldo departamento registre minima, kad kapinėse išlikę apie 50 antkapinių paminklų su hebrajiškais įrašais, tačiau realus kapinių mastas, tikėtina, yra gerokai didesnis. Mūsų vertinimu Linkuvos kapinėse gali būti apie tūkstantį antkapių, kurių dalis šiandien yra susmegę į žemę, apaugę augmenija ar sunkiai pastebimi visoje teritorijoje.

Gegužės 22–24 dienomis Linkuvos žydų kapinėse pradėti dokumentavimo darbai. Šią iniciatyvą remia išeivių iš Linkuvos palikuonys, siekiantys išsaugoti savo protėvių atminimą ir prisidėti prie nykstančio paveldo išsaugojimo.

Prie darbų prisijungė gausus būrys savanorių – Linkuvos gimnazijos 6 ir 9 klasių mokiniai bei senjorų klubo nariai. Jie valė antkapius nuo samanų, kerpių ir žemių, kad būtų galima įskaityti įrašus, fotografuoti ir dokumentuoti paminklus. Per tris darbo dienas pavyko sudokumentuoti 325 antkapius – maždaug trečdalį numanomo kapinių paveldo.

Linkuvos kapinių dokumentavimas bendruomeniškumo pavyzdys, sujungiantis vietos gyventojus ir po pasaulį išsibarsčiusius litvakų palikuonis.

Kviečiame sekti naujienas ir prisidėti prie tolimesnių Linkuvos žydų kapinių dokumentavimo darbų – savanorių pagalba čia reikalinga ir labai laukiama.

📸Laimonas Kupriūnas

Kasmet gegužės mėnesį Vokietijos kariai mini vertybių dieną, skirtą istorinei atminčiai ir demokratinėms vertybėms.

Panzerbrigade 45 ir Maceva pernai prasidėjusi draugystė tęsiasi. Šiemet brigados kariai lankėsi Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje, su gidais vaikščiojo po buvusį Vilniaus getą bei susitiko su VšĮ Litvakų kapinių katalogo „Maceva“ direktore Milda Jakulyte. Susitikimo metu aptarti tolesnio bendradarbiavimo planai – rugpjūtį numatoma tęsti bendrą žydų kapinių dokumentavimo projektą Merkinėje.

Dėkojame Vokietijos brigadai Lietuvoje Panzerbrigade 45 už įsipareigojimą puoselėti istorinę atmintį bei demokratines vertybes.

📸 Irina Pocienė

Our fifth newsletter is here! This issue spotlights A Memorial for the Monument (2020) — Rimantas Dichavičius’s powerful photo album documenting the destruction of Vilnius’s New Jewish Cemetery in 1961–1964. Read the story behind the images, and if you’d like to support our work of memory, we invite you to purchase the book.

Maceva Newsletter | A Memorial for the Monument It was a cold January evening when we were invited to visit maestro Rimantas Dichavičius, one of Lithuania’s most renowned photographers, widely recognized both in Lithuania and abroad. During that meeting, Dichavičius entrusted us with 400 copies of his unique album depicting the last days of o...

Kiekvienas miestelis turi istoriją. Kartais ji matoma iš karto, kartais slepiasi akmenyje, archyve ar žmonių prisiminimuose.

Praėjusiais metais siekėme sudokumentuoti kuo daugiau Lietuvos žydų paveldo objektų, išversti epitafijas ir sukelti į duomenų bazę, kad šia informacija galėtų naudotis miestelių tyrinėtojai, genealogai, istorikai ir visi, kuriems rūpi atmintis.

Dalijamės praėjusių metų darbais ir dėkojame visiems, kurie prisideda prie šio darbo.

Idos Kleinman antkapis Jeruzalės Alyvų kalne.
Mama iškepė visą mano pasaulį iš pačių saldžiausių pyragų...
Mano ilgesys užsisklendęs manyje tarsi oro burbuliukai duonos kepale.

Močiutės Idos riešutiniai sausainiai
Tešlai:
200 g sviesto
1 kiaušinio trynys
1 indelis grietinės
350 g savaime kylančių miltų
Viską sumaišyti, paruoštii tešlą.
Laikyti šaldytuve apie 1 valandą.
Įdarui:
300 g pieno džemo (dulce de leche)
150 g susmulkintų riešutų, pidėti vanilinio cukraus ir cinamono
Aptepti iškeptą pagrindą įdaru.
Supjaustyti rombo formos gabalėliais.

***

Žydų motinos figūra – dažnai vadinama „Jidiše mame“ – yra viena ryškiausių ir emociškai stipriausių kultūrinių reprezentacijų tiek Rytų Europos, tiek pasaulio žydų kultūroje. Šis įvaizdis formavosi per šimtmečius, jungdamas religines tradicijas, kasdienį išgyvenimą ir visuomenės lūkesčius.

Rytų Europos štetluose motina buvo šeimos ir bendruomenės ašis. Ji rūpinosi ne tik namais, bet ir vaikų auklėjimu, religinių tradicijų perdavimu bei šeimos išlikimu. Žydų motina buvo „namų saugotoja“ ir „šeimos išlaikytoja“ – dažnai vienintelė, realiai užtikrinusi kasdienį išgyvenimą.

Tačiau šis vaidmuo nebuvo romantizuotas. Priešingai – literatūroje jis dažnai įgaudavo skaudžiai realistinį ar net groteskišką pavidalą. Motina vaizduota pavargusi, pervargusi, kartais atšiauri – ne todėl, kad stokotų meilės, bet todėl, kad nuolatinis skurdas, nesaugumas ir atsakomybė slopino jos emocijas. Ji neretai buvo „išsekusi ir apsėsta vienos minties – išlaikyti šeimą gyvą“.

Nepaisant to, motinystė turėjo ypatingą reikšmę žydų kultūroje. Ji buvo ne tik biologinė ar socialinė funkcija, bet ir tapatybės pagrindas. Judaizme būtent per motiną perduodama žydiška kilmė, todėl jos vaidmuo buvo esminis tiek religiniu, tiek kultūriniu požiūriu. Motina buvo atsakinga už pirmąją vaiko religinę patirtį, kalbą, papročius – visą tai, kas formuoja bendruomenės tęstinumą.

Ilgainiui šis sudėtingas, realybėje įsišaknijęs įvaizdis virto stereotipu. Iš stiprios ir besiaukojančios moters figūros išsivystė dviprasmiškas vaizdinys, viena vertus – besąlygiškai mylinti, pasiaukojanti motina, kita vertus – pernelyg globėjiška, kontroliuojanti ir manipuliuojanti.

📸 Sergejus Kanovičius, 2016, Alyvų Kalnas, Jeruzalė
🖊️Ludewig, Anna-Dorothea Das Bild der Jüdischen Mutter zwischen Schtetl und Großstadt, Zeitschrift fur Religions- und Geistesgeschichte, 2012

Žydų laidotuvės Vilniuje

Paveiksle vaizduojama XIX a. pradžios Vilniaus kasdienybės scena – žydų laidotuvių procesija. Paveikslo autorius – Ašmenoje gimęs dailininkas Julijonas Karčiauskas (1806–1833), kurį laiką gyvenęs Vilniuje. Čia jis mokėsi gimnazijoje ir pradėjo dailės studijas pas profesorių Joną Rustemą Vilniaus universitete. Dailininkas mirė sulaukęs dvidešimt šešerių metų. Šį paveikslą jis nutapė būdamas vos aštuoniolikos.

Gabrielė Giunterytė-Puzinienė savo atsiminimuose aprašo žydų laidotuvių epizodą: „Pro Velko arba Samsono langus žiūrėdavome į Vokiečių gatvę su visa jos Jeruzale ir į beveik kasdien praslenkančias laidotuvių procesijas, o ar velionis buvo turtingas, ar vargšas, vis tiek jį veždavo medinėje skrynioje ir vienu arkliu – vienintelis skirtumas buvo didesnė ar mažesnė lydinčių minia.“

Žiūrint į paveikslą ir skaitant šį liudijimą, atrodo, kad abu autoriai stebėjo tą patį miesto reginį. Paveikslas nutapytas 1824 m., tad tikėtina, jog jame pavaizduota procesija traukia į kitoje Neries pusėje Šnipiškėse, buvusias žydų kapines. Nuo 1830 m. mirusieji jau buvo laidojami naujose žydų kapinėse Užupyje, dabartinėje Olandų gatvėje.

Po Antrojo pasaulinio karo abejos kapinės buvo visiškai sunaikintos.

📷Nacionalinis muziejus Varšuvoje, Julian Karczewski, 1824 m. Drobė, aliejus, https://cyfrowe.mnw.art.pl/pl/zbiory/444776

🖋️Tekstas iš "XIX a. Lietuvos dailės paraštėse: nepastebėta miesto kasdiena", LNM, 2025

Šioje nuotraukoje – Vilniaus žydų kapinių zogerkės ir klogmuters, užfiksuotos ir publikuotos Niujorke leidžiamame laikraštyje „Forverts“ 1924 m. sausio 27 d. Antraštėje rašoma: tai moterys, kurios, gavusios atlygį, verkdavo ir sakydavo tkhines – jidiš maldas – moterims atėjusioms į kapines aplankyti savo artimųjų kapų.

Kapinės buvo ypatinga moterų ritualinė erdvė, kurioje jos meldėsi ir gedėjo. Šios moterys buvo svarbi Rytų Europos aškenazių religinių praktikų dalis.

Tokios gedėtojos Rytų Europoje buvo žinomos įvairiais vardais: klogerins, klogerkes, klogvayber, klogmuters – raudotojos, gedėtojos, taip pat baveynerins – verkėjos. Ši tradicija labai sena: gedinčios moterys minimos jau Biblijoje, Mišnoje, Maimonido raštuose ir ankstyvuosiuose jidiš rankraščiuose.

Ankstyvesniais laikais klogerinės dažniausiai dirbdavo grupėmis, vadovaujamos vienos pagrindinės raudotojos. Jos pasirodydavo prie mirties patalo ar laidotuvėse, atlikdavo raudas: verkdavo, mušdavosi į krūtinę, garsiai išsakydamos skausmą. Skirtingai nei oficiali laidojimo liturgija, kuri dažniau pabrėžia Dievo teismo priėmimą, jų gedulo kalba buvo labai emocinga, tiesioginė ir žmogiška. Be to, šiose raudose mirusieji būdavo kviečiami ir toliau dalyvauti gyvųjų likime – tai svarbi aškenazių religingumo, ypač moterų pamaldumo, dalis.

XX a. pradžioje kai kuriose bendruomenėse tradicines gedėtojas pakeitė nuolatinės kapinių zogerkės – vadovaujančios maldoms arba beterkės. Daug jų jau dirbo po vieną. Kai kur pavadinimai klogerin ir zogerin buvo vartojami beveik kaip sinonimai, greta kitų vardų – ruferke ar kvores-vayb (kapinių moteris). Šios kapinių moterys dažniausiai buvo samdomos už atlygį – tai buvo moterų profesija.

Kapinių moterys dažnai dirbdavo kitų moterų labui, tačiau šaltiniai rodo, kad jų paslaugomis naudojosi ir vyrai.

Dauguma pasakojimų apie zogerkes yra iš štetlų, tačiau ši nuotrauka iš Vilniaus parodo, kad ši tradicija gyvavo ne tik miesteliuose. Yra liudijimų, kad gedėtojos moterys veikė ir kitur, pavyzdžiui, Varšuvoje po karo.

Zogerkės buvo ritualo atlikėjos, samdomos gedulo specialistės ir moterų religinės kultūros saugotojos. Jos apverkdavo mirusiuosius per laidotuves, gedėdavo prie kapo per jorcaitus – mirties metines – ir Elulo mėnesį, kai bendruomenė ruošdavosi didžiosioms rudens šventėms.

Parengta remiantis Jewish Women’s Archive https://jwa.org/encyclopedia/article/women-mournerskeeners ir Pulling at Threads https://pullingatthreads.com

📸 Publikuota 1924 m. sausio 27 d. nuotraukos autorius nežinomas. Iš YIVO archyvo - yivo1000towns.cjh.org ir https://www.nli.org.il/en/newspapers/?a=d&d=frw19240127-01.2.161

Čia palaidotas
garbingasis ir iškilus rabinas,
užsiėmęs šventuoju melamedo darbu – mokydamas jaunuolius.
Chaimas,
Dovo sūnus
Mirė 3 Teveto dieną,
5644 metais
(1884-01-01).
Tegul jo siela būna įrišta į gyvybės mazgą.

Melamedas – tradicinės žydų pradinės mokyklos, vadinamos chederiu, mokytojas. Rytų Europos žydų bendruomenėse jis buvo vienas svarbiausių žmonių vaikų kasdienybėje, nes būtent jis mokė skaityti hebrajiškai, pažinti Torą, maldas, vėliau – Mišną ir Talmudą.

Melamedas buvo ne tik mokytojas šiuolaikine prasme. Dažnai jis dirbo savo namuose, turėdavo daug skirtingo amžiaus vaikų vienoje grupėje, o jo darbas buvo ne tik perduoti žinias, bet ir formuoti religinį bei kultūrinį vaiko pasaulį. Penktadieniais jis tikrindavo, ką mokiniai išmoko, o per šabą vaikai turėdavo parodyti savo pažangą šeimai ar bendruomenės nariams.

Vis dėlto melamedo padėtis dažnai buvo sudėtinga ir finansiškai prasta. Dauguma jų priklausė neturtingiausiam bendruomenės sluoksniui, gaudavo labai mažą atlygį ir neretai ir patys neturėjo gero pedagoginio pasirengimo. Dėl to melamedo įvaizdis istoriniuose šaltiniuose dažnai yra dviprasmis: viena vertus, jis buvo tradicijos saugotojas, kita vertus, jis dirbo skurde, perpildytose klasėse, būdavo mokiniams griežtas.

📸Joniškio žydų kapinės. Dokumentavimą parėmė Geros valios fondas
Parengta pagal Heder, The YIVO Encyclopedia of Jews in Eastern Europe

Mieli bičiuliai, Chag Pessach Sameach!

Šįvakar prie sederio stalo susirinks žydų šeimos – Niujorke ir Jeruzalėje, Paryžiuje ir Vilniuje, Kyjive ir Vienoje. Visame pasaulyje žydai prie stalo minės išsilaivinimą iš Egipto vergovės. Bet apie ką iš tiesų yra Hagada? Kodėl jau tūkstanmečiais ją skaitome, kodėl tūkstanmečiais vaikai užduoda klausimus? Kodėl tas gyvas pasakojimas yra toks svarbus? Juk iš Egipto vergijos išėjome.

Todėl, kad laisvę reikia įrodinėti ir ginti asmeniniu pavyzdžiu kasdien.

Todėl, kad matome, jog pasaulis anaiptol nėra išgelbėtas ir laisvas.
Haggada moko, kad prisimindami savo išsilaisvinimą, tampame įpareigoti ginti kitų orumą ir laisvę. Atmintis, laisvės troškimas yra palaikomi iš kartos į kartą perduodamos atminties.

Kažkada, ne taip seniai, Hagada buvo skaitoma ne tik Niujorke, bet ir mažuose Lietuvos miesteliuose – štetluose.

Paskaitykime, kaip 1936-ais dotnuviškis Šloimė Šapiro ( 1877-nužudytas 1941) sveikino geresnio gyvenimo į Niujorką išvykusią dukrą su artėjančiu Pesachu:

1936 m. kovo 26 d., ketvirtadienis
Mano brangioji dukra Freida! Kaip laikaisi? Ačiū Dievui, mes visi esame sveiki. Mošė ir Lėja grįžta namo Pesachui, kad kartu su mumis sėdėtų prie sederio stalo ir skaitytų Hagadą apie mūsų išėjimą iš Egipto. Tik tu, Freida, ir Reizalė būsite toli nuo mūsų. Tačiau vis tiek visi skaitysime Hagadą tuo pačiu metu, kad prisimintume ir pasakotume apie ankstesnes kartas, ir tikėtume, kad jei sugebėjome išsivaduoti iš Egipto vergijos, sugebėsime išsivaduoti ir iš šiandienos piktadarių. Tikėkimės, kad būsime kartu Erec Izraelyje, tad – kitais metais Jeruzalėje. Būk sveika ir laiminga. Linksmo Pesacho.
Tavo, Šlomo