Diana Rise

Sutikom 86-erių Janiną.
Sidabrinę galvą skarele apsivijusi moterytė greitakalbe bėrė istorijas. Kad čia gimė ir užaugo. Kad po krikšto krikštatėviai jai pasodino ąžuoliuką. Kad šis medžių karalius, per ilgus metus išaugęs į galingą ąžuolą, kartą apsaugojo jos trobą nuo dangaus siųstų žaibų – paaukodamas tik kelias aukščiausias savo šakas.

Pasakodama senolė vis grįždavo ten, į praeitį, kur prie plataus kamieno prisėdusi kalbėdavosi su savo medžių karaliumi. Kur jausdavusi jo gyvybinę galią. Kur, rankomis apsivijusi storą kamieną, prašydavusi ilgo ir sveiko gyvenimo...

„Sveikatos jums, mergaitės. Giminės mane jau nukvakusia laiko, o jūs tikrai patikėjot?“ – skubėdama viską išpasakoti, patirties vagotu veidu švytėjo senolė.

Patikėjom. Ir tikrai ne iš mandagumo, o kažkaip visai iš širdies. Tarsi ta sena, nematoma gija tarp močiutės ir jos ąžuolo būtų trumpam palietusi ir mus. Tarsi gyvybė, tiek metų tekėjusi tarp senolės ir medžių karaliaus, būtų atradusi dar vieną vagą tekėti...

O močiutėlė pati mus užkalbino. Tos kelios minutės pakelėje, seno ąžuolo istorijos ir keistas jausmas, kad galbūt susitikome ne atsitiktinai.

Gal mus užkalbino visai ne Janina?
Gal jos ąžuolas?

Gal ne viską, kuo tikime, galima išmatuoti.
Bet kuo tikime, taip ir yra.

❤

„Noriu, bet...“ – turbūt viena žmogiškiausių frazių, kurias girdžiu konsultacijose.

Norime geriau jaustis, pagerinti sveikatos rodiklius, sumažinti svorį, turėti daugiau energijos... Ir kartu norime išsaugoti tai, kas mums įprasta, patogu, malonu ar tiesiog telpa į šiandien dieną.

Konsultuojant vis dažniau matau šiuos, iš pirmo žvilgsnio vos pastebimus prieštaravimus. Jie man atspindi ne žmogaus silpnumą ar valios trūkumą, greičiau tai parodo vietą, kurioje stabtelėjus verta paklausti savęs: ko iš tiesų aš noriu, kam šiuo metu esu pasiruošęs ir koks pokytis man būtų realus?

Čia sudėjau keletą dažnai girdimų „noriu, bet...“. Gal kažkuriame atpažinsite ir save? Tiesiog iš smalsumo, su didesniu noru labiau pažinti tą artimiausią žmogų [save] ❤.

Sveikatai ir spalvotam gyvenimui!

susitikim šį rugsėjį 🍂

po pietų valgydama savo desertą 🍭 [slyvas] prisimenu, kad beveik du trečdalius vasaros čia visiškai nekomunikuoju jokiom temom.

vyksta kažkoks vidinis virsmas. [ilga kaip šimtmetis diena]. senos temos keičiasi naujomis, o aš vis nerandu tinkamos progos kažką pasakyti čia kitaip. bet rugsėjo 1, greičiausiai, yra ypatingai gera proga tiesiog pradėti.

šiandien apilankiusi pacientė dalinosi, kad nori vėl surįžti į ritmą [mitybos], mat per vasarą atsipalaidavo. o man kilo prisiminimas, kai [senokai jau, dar MAK mokymuose] psichoterapeutas pamėtėjo frazę [vertimas]: kodėl reikia stengtis save vis ''atpalaiduoti'', jeigu galima prieš tai tiesiog ''neįsitempti''?

ir akimirką man ši frazė suskambėjo naujai [ir atvirkščiai]: kam save taip paleisti, kad paskui reikėtų galvoti, kaip surinkti? 😉

o gal apskritai, tas bangavimas viso labo tik požiūrio kampas ir seniai nebederantys, net veržiantys, kažkieno kito įsiūlyti nešioti batai? įsitikinimai, kurie visiškai nedera prie jūsų šiandienos pasaulėjautos, prie natūraliai kūne vykstančių pokyčių, galų gale, prie sveiko požiūrio į kūno vaizdą formavimo/ išlaikymo?

kūnas keičiasi. kaip tie lapai, krentantys rudeniui papūtus. jo vaizdas kinta. pojūčiai jame vis kitokie. ir kuo dažniau nustosim sprausti save į kažkieno kito suformuotus rėmus, tuo rečiau reikės save ''surinkinėti'' ar vis bandyti ''paleisti''.

taigi, kad jau tokia diena, tai būkit pasveikinti su ja! nors mokykla ir studijos seniai [ar neseniai 😊 ] baigtos, bet mokytis nesustojam visą likusį gyvenimą.

tegul tos gyvenimo pamokos būna įkvėpimas naujoms patirtims, nors kartais jos ir iššūkis, bet, juk sakoma, jei Visatos jėgos atsiuntė išbandymą - reiškia turim pakakamai resursų jį įveikti ❤.

ir nepamirškim, kad palengva gamta kvies imti lėtinti vasaros tempą, tad išgirskim savo kūną kalbant, jeigu jam šiuo laikotarpiu ko nors prireiks ✨...

šilto rudens 🍂!

-oji

OFICIALU
jau Alytuje! įkvėpimas būti pirmąja šios srities specialiste visame mieste ❤ pacientus priimu Alytaus miesto poliklinikoje kasdien, tad kviečiu registruotis bendruoju numeriu.

p.s. įstaigoje prisirašiusiems vizitas kompensuojamas ligonių kasų, tad yra nemokamas, ir siuntimo NEreikia.

netiesa, kad žmonės nesikeičia.

neatsimenu tokio ilgo laikotarpio [po bakalauro], kai beveik 5 pastaruosius metus nesustodama siekiau išmokti naujų dalykų. ir visi nauji dalykai kažką manyje pakeitė.

dar labiau išsigryninau vertybes.
dar aiškiau pažinau savo stiprybes ir nepasidaviau silpnybėms.
dar skaidriau pamačiau kryptį.
dar stipriau patikėjau savimi.

jaučiu, kad daug kas pasikeitė. o
mama neseniai pasidžiaugė: "dabar būsi tikra alytiškė".

ir, kaip žinom, daug dalykų prasideda pirmadieniais. ir man artėjantis pirmadienis bus ypatingas naujos veiklos pradžia.
čia, Alytuje.

už pokyčius, kurie augina ❤.

medicinos kelias yra sudėtingas ir reikalaujantis didelės atsakomybės, bet mes kiekvienas ateinam į šią žemę su savo misija, kuriai vykdyti duota pakankamai resursų ir gebėjimų.

vakar finišavau gyvensenos medicinos studijose. ar tikrai jau nebereikės jungtis į online paskaitas, rašyti ataskaitų, pildyti praktikos dienynų, toliau aprašinėti atlikto baigiamojo darbo tyrimo? dar netikiu.

ši privaloma studijų dalis - karčios šaknys, bet tik jų dėka pavyko apjungti teoriją su praktika, pažvelgti į tyrinėjamų temų gylį, prisiliesti prie žmogaus kūno visų prieš tai mokslinius tyrimus atlikusių tyrėjų akimis.

nors visų - gal per skambu sakyti. o ir žmogaus kūnas - tai magiškai veikiantis gyvas organizmas, kurį pamatyti/suprasti/ištirti nuo galvos iki kojų pirštų galiukų 100% nepavyko dar niekam.

diplomų įteikimai po trijų savaičių. ir ta pabaiga bus naujo kelio kūrimo pradžia.

didžiuojuos savimi, kad prieš tuos penkerius metus išdrįsau apversti gyvenimą aukštyn kojom. svarstau, gal joga išmokė stovėt ant galvos 😅?

ir dar, pats didžiausias AČIŪ už palaikymą keliauja visiems mylimiems draugams ir artimiesiems, o ypač širdies vyrui, kuris tuos du metus valgyt nešdavo ir į lovą, kai apsikabinus kompiuterį varvindavau akis į ekraną...

gyvenimas yra gražus ir viskas mūsų rankose. tik reikia jas gerokai patreniruoti, kad nešulys nepargriautų nosim į asfaltą.

cheers 🥂